BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

I’m an optimist, but I don’t think it helps.

Ilgai mąsčiau, verta pradėt rašyt internetinį dienoraštį ar ne. Nusprendžiau, kad blogiau nebus, nors geriau, matyt, irgi :)


Kalbėsiu atvirai ir pirmiausia būsiu atvira pati sau, nieko nevyniosiu į vatą ir į tualetinį popierių taip pat. :) Pirmas žingsnis - pripažinti, kad pastaruoju metu man tikrai tikrai važiuoja stogas. O tos kelionės priežatis yra banali. Pati banaliausia priežastis visoje Saulės sistemoje! Tas trumpas žodelis taip nuvalkiotai skamba, kad neprisiverčiu jo ir parašyti (ak, sudie, atvirume pačiai sau). Ne, aš nesu beprotiškai, aklai, besąlygiškai ar dar kaip nors įsimylėjus, BET… išties tai tikrai norėčiau turėti… (žodis vaikinas čia netinka - labai jau “daiktiškai” skamba), tarkim, turėti artimą sielą (vyriškos giminės, savaime suprantama :) ) Jaučiu, kad tam jau senokai subrendus esu ir kad tikrai noriu vėl įsimylėti ir išvis… sumauta idealistė aš… Jei tokia nebūčiau,  tai ne vieną vaikiną būčiau turėjus. Kokį vaikiną, šiaip bachūrėlį, su kuriuo būčiau susipažinus eiliniam vakarėly (tikrai ne blaiviu protu), vaikščiočiau į tūsus, laižyčiaus ant kas antro kampo ir pan. Tai va. Bet taip nėra. Ne to man reikia.


Jau seniau panašios mintys užklysdavo į galvą, tačiau gyvent per daug netrukdydavo (būta ko), bet dabar, vos įžengus į bet kurią parduotuvę, į veidą iškart tvoskia atvirukai, gėlytės, saldainiukai, širdutės… Su****** valentiniškas šlamštas… Bet čia tik spygliukai. Didesnis dūris buvo tada, kai sužinojau, kad draugė, kurios situacija buvo be galo panaši, surado savo “berniuką”. Tai gal aš dabar jau esu paskutinis toks eksponatas? To tai nesitikėjau. Kaip iš giedro dangaus. Vapše pasijutau kažkokia apgailėtina tą akimirką. Nes nu jo - visi normalūs mano amžiaus žmonės turi ar bent jau yra turėję antrą pusę. Tik aš kaip balta varna, kaip vanduo sudaužytoj stiklinėj, kaip sniegas Egipte.


Ir štai dabar kur tik einu, ką bedarau, į ką bepasižiuriu, nuolat galvoju, kad noriu mylėti ir būti mylima (ir tikrai ne apie giminaičius šneku). Ir tas galvojimas sukelia tokią nenormalią būseną, kad jaučiuosi kaip pasimetęs grybas, net ne kokia musmirė, o šiaip ūmėdėlė nereikšminga.  That sux. Jaučiu, iki Valentino dienos taip ištisai bus, o paskui dar tas nelemtas gimtadienis ateis - kaip žibalas į ugnį. Apskritai, tai aš optimistė :), tik šįkart tai nepadeda.

Rodyk draugams

1 komentaras | “I’m an optimist, but I don’t think it helps.”

  1.   Madison rašo:

    Visad jausdavaus lb panašiai. Ir ta valentino diena slėgdavo kažkaip. Bet… meilė ateina netikėtai;> linkiu, kad užsipildytų ir tavo širdy ta tuštuma. Anksčiau ar vėliau taip tikrai atsitiks;>

Rašyk komentarą